MB-190DTM-03-1024

DTM legendos. MB 190E EVOII.

Koks yra pats geriausias sportiškas, kompaktiškas sedanas? Tokį klausimą šiais laikais užduoda daugelis automobilių entuziastų ir šia tema rašančių žurnalistų.

Nors atsakymas dažniausiai krypsta link „BMW M3″, tačiau tai nėra vienintelis pasirinkimas, nes jeigu grįžtume atgal į praeitį išvystume, jog pirmasis vokiškas, kompaktiškas, sportiškas sedanas buvo „Mercedes Benz 190E”.

„Cosworth” ir „Mercedes Benz” partnerystė

Bėgant metams, vis daugiau pirkėjų rinkdavosi automobilius, kurių valdymo savybės galėdavo nustebinti. Taip po truputį pradėjo kurti sportiškų, tačiau prabangių sedanų segmentas, kuriame giliai šaknis bandė skleisti ne tik „BMW”, bet ir „Mercedes Benz” ar „Jaguar” su „Alfa Romeo”. Visgi tais laikais, kai žmonių informavimo priemonės buvo laikraštis, žurnalas, televizija ar radijo laida, geriausia vieta reklamuoti savo produktą buvo lenktynių trasa.

Dar septintame dešimtmetyje, „Mercedes Benz” savo bolidus išbandydavo įvairiose ralio trasose su itin sunkiu, tačiau galingu – „Mercedes Benz 450 SLC”. Norėdami sukurti visiškai naują, konkurencingą bolidą ralio varžyboms, „Mercedes Benz”  kreipėsi į „Cosworth”, kuriai davė užduotį sukurti „190E” ralio bolidą, kuris išvystytų ne mažiau negu 320 arklio galių.

Tačiau trasoje pasirodžius „Audi Quattro” su keturių varomųjų ratų sistema „Mercedes Benz” planus sunaikino iškart. Tačiau investicijos į „Cosworth” ir „190E” privalėjo juk kažkur atsipirkti ar ne? Todėl buvo nuspręsta dalyvauti Vokietijos žiedinių lenktynių čempionate – „DTM”.

Pirmą kartą „Mercedes Benz” sportiškąjį„190E” pademonstravo 1983 metais. Debiuto metu automobilis iškart gavo „Baby Benz” vardą su kuriuo, vėliau,  jis ir užkariavo lenktynių trasas.

Nors „Mercedes Benz” norėjo į automobilį sumontuoti 2,5 litro benzininį motorą, tačiau „Cosworth” net nenorėjo pradėti darbų, nes 2,5 litro benzininis motoras nebuvo tinkamas automobilių sportui, ypač, kai reikia gausiai modifikuoti variklį ir jį pritaikyti aukštoms apkrovoms. Įtikinus „Mercedes Benz” vadovybę, „Cosworth” pati pradėjo darbus ties benzininiu varikliu, kuris būtų montuojamas į pačią sportiškiausią „190″ modifikaciją.

Inžinieriai pasigrobė 2,3 litro, aštuonių vožtuvų ir keturių cilindrų benzininį variklį, kuris išvystydavo 136 arklio galias ir buvo montuojamas ne tik į „190″, bet ir į E klasės modelius. „Cosworth” pati sukūrė cilindrų galvą, pridėjo papildomus keturis vožtuvus kiekvienam cilindrui ir paskirstymo velenus.

Rezultatai gavosi iš ties neblogi. Mirtingiesiems skirta versija turėjo 150 arklio galių ir 155 NM sukimo momentą. Vėliau, truputėlį patobulintas variklis turėjo jau 185 arklio galias ir 236 NM sukimo momentą ir galėjo be jokių trukdžių ar pasispyriojimų pasiekti 7000 sūkių ribą. Iki 100 km/h automobilis galėdavo įsibėgėti per mažiau negu 8 sekundes bei pasiekti maksimalų 235 km/h greitį.

Norint atitikti „FIA” reikalavimus, normaliems žmonėms skirtas modelis turėjo neviršyti 185 arklio galių ribos. O tai reiškė, jog „Cosworth” turėjo pakeisti kumštelinius velenus, sauso tepimo karterį ir „Bosch K-Jetronic” kuro įpurškimo sistemą. Nors šie pokyčiai ir leido galią sumažinti iki 185 arklio galių, tačiau 2,3 litro motoras išliko neįtikėtinai lankstus ir žvitrus.

Galios ir aerodinamikos laikotarpis

Automobilis su didesniu, 2,5 litro benzininiu agregatu, pasirodė 1988 metais. Dėl padidėjusio darbo tūrio ir kelių esminių pakeitimų pačiame variklyje, galia padidėjo 17 arklio galių. Senojo žemyno rinkai skirtas modelis buvo aprūpintas 204 arklio galias išvystančiu benzininiu motoru. Tuo tarpu kitoms rinkoms skirtas modelis, kuris turėjo katalizatorių, išvystydavo 197 arklio galias. Keisčiausia yra tai, jog pasirodžius atnaujintai modelio versijai, prasidėjo neįtikėtinai aštrios diskusijos ar ties šiuo varikliu taip pat dirbo „Cosworth” ar visgi darbų ėmėsi „Mercedes Benz”. Nors vokiečiai šios informacijos nenorėjo atskleisti, tačiau laikui bėgant, „Cosworth” vadovai patys išsidavė, jog didžiąją dalį inžinerinių darbų atliko būtent jie.

1989 metai buvo pažymėti tuo, jog „Mercedes Benz” pristatė, jų manymu, tikrąjį „BMW M3″ konkurentą. Tiek viena, tiek kita kompanija, 1989 metais pristatė dvi ypatingas savo modelių versijas. „BMW” pristatė „M3 Sport Evolution”, o „Mercedes Benz” pristatė „190E 2,5-16 Evolution”. Dar kitaip „EVO I” vardu vadinamas modelis turėjo naują spoilerį ir dideles ratų arkas. Nors tai buvo patys pastebimiausi pakeitimai, tačiau „Mercedes Benz” inžinieriai nemažai padirbėjo ir ties automobilio technine dalimi. Automobilis gavo visiškai reguliuojamą pakabą, kuri leisdavo reguliuoti automobilio aukštį, pakabos standumą, minkštumą ir pan.

„EVO I” buvo aprūpintas tuo pačiu, 2,5 litro benzininiu agregatu, kuris išvystydavo 202 arklio galias. Tiesa, keli skirtumai nuo buvusių versijų buvo, kurie leisdavo automobilio varikliui jaustis gyviau esant aukščiausiems sūkiams ir maksimaliam apkrovimui.

„Mercedes Benz” pagamino vos 502 šio modelio vienetų. Kodėl tiek mažai? Kompanija teigia, jog toks mažas automobilių skaičius buvo pagamintas tik dėl to, jog kompanija galėtų praeiti „DTM” homoglogaciją ir dalyvauti varžybose.

Po dviejų metų, 1990, Ženevos automobilių parodoje lankytojai išvydo naują, „EVO II” versiją. „EVO II” neatsikratė reguliuojamos pakabos, plačių ratų arkų ir didelio spoilerio. Didesni pakeitimai buvo interjere ir techniniuose komponentuose. Bene pagrindinė užduotis buvo sumažinti automobilio oro pasipriešinimo koeficientą. Dėka daugybės bandymų oro tuneliuose ir galinio spoilerio, oro pasipriešinimą pavyko sumažinti iki 0,29. „BMW” inžinieriai apžiūrėdami „EVO II” tarpusavyje kalbėdavo, jog jeigu šis spoileris iš tikro padės, „BMW” turės atnaujinti jų oro tunelį. Kaip parodė laikas, „BMW” būtent tai padarė.

„DTM”

„Mercedes Benz” nacionalinėse varžybose iš pradžių sekėsi ne per geriausiai, nes pirmąjį titulą „190 E” iškovojo tik 1986 metais, kurio per plauką vos nepavogė „Ford” komanda, kuri tuo metu dalyvavo varžybose su „Siera XR4″.

Kompanija į artėjantį 1987 metų sezoną žiūrėjo pakankamai ambicingai ir optimistiškai, tačiau visus planus sugriovė neįtikėtinai arši „Ford” ir „BMW” dvikova. Pagrindinė bėda su kuria susidurdavo komandos, kurios eksploatuodavo „190E” buvo ta, jog „Mercedes Benz” nesugebėdavo laiku išspręsti bolido problemų ir patobulinimų. Delsimas ir gumos tempimas buvo pagrindiniai faktoriai, kodėl „190E” nesėkmingai pasirodė 1987 metų „DTM” čempionate. 1987 dėl karūnos kovėsi ne du „Ford” ir vienas „BMW” pilotas. Paskutiniame sezono etape, Salzburge, lenktynes laimėjo A.Hanne su „Sierra Cosworth”, tačiau to neužteko, jog aplenktų belgą, Eric van Poele, kuris pilotavo „BMW M3″.

Pasibaigus 1987 metų sezonui, „Mercedes Benz” nusprendė į čempionatą paleisti oficialią lenktyninę komandą, kuri galėtų iškovoti dar vieną čempiono titulą. Kartu su keliomis komandos, kompanija be poilsio tobulino lenktyninį bolidą, kuris galėtų užtikrintai pasipriešinti „Ford” ir „BMW” komandoms.

1988 metų čempionatas prasidėjo su daugybę bolidų, kurie dėvėjo „Mercedes Benz”, „Opel”, „BMW” ir „Ford” ženkliukus. Įdomus faktas yra tas, jog „BMW”, „Opel” ir „Mercedes Benz” bolidai turėjo atmosferinius benzininius variklius, kai tuo tarpu „Ford” galėjo džiaugtis turbina. Šis skirtumas puikiai įrodė savo pranašumą, nes čempiono titulą laimėjo „Ford” ekipos pilotas Klausas Ludwigas.

Nors čempiono titulas išsprūdo iš rankų, tačiau „Mercedes Benz” sugebėjo laimėti keturias pergales.

1989 metai, pasak „Mercedes Benz” buvo kritiniai. Nors to meto sezonas buvo pats sėkmingiausias, nes komanda sugebėjo iškovoti net septynias pergales, tačiau net ir to neužteko, jog sugebėtų nugalėti „BMW M3″ pilotavusį Roberto Ravaglia, kuris per pirmąjį savo sezoną „DTM” sugebėjo laimėti čempiono titulą. Klausas Ludwigas, kuris laimėjo čempiono titulą 1988 metais, 1989 metų sezone sėdo už „190E” vairo, tačiau liko antroje pozicijoje.

Pergalių ir čempiono titulo alkis vertė „Mercedes Benz” galvoti drąstiškai, nes 1990 metais čempiono titulas vėl išsprūdo iš po nosies, kurį pasigriebė naujokė – „Audi”.

Visgi buvęs „DTM” čempionas, Klausas Ludwigas, nenuleido rankų ir stengėsi kovoti iki paskutinių trasos centimetrų. Už pastangas ir visą įdirbį jis gavo geriausią atpildą. 1992 metais, jis ir „Mercedes Benz” laimėjo net šešioliką kartų ir tapo vienvaldžiu čempionato lyderiu ir laimėtoju.

1993 metai buvo paskutiniai, kai lenktynių trasoje žiūrovai galėjo išvysti „190E EVO II”, nes tuo metu kompanija dirbo ties visiškai nauju bolidu, kuris buvo sukurtas naudojantis naujos kartos C klase. Kai dėmesys ir inžinierių pastangos yra nukreiptos visiškai kitur, nenuostabu, jog 1993 metų sezoną laimėjo neįtikėtinai greitas ir techniškai pažangesnis „Alfa Romeo 155″ bolidas.

Šešėlis

Kaip patys matote, „190E” visada būdavo kitų šešėlyje. Nesvarbu ar tai „BMW” ar „Ford” ar net „Alfa Romeo”, tačiau daugelis ir neabejotinai tvirtina, jog vienas geriausių „DTM” čempionatui sukurtų bolidų – „190 EVO II”.

Nors automobilis ir negalėjo pasigirti tokia pergalių gausa, tačiau tas nežinomumo ir nuvertinimo faktorius šį automobilį paverčia vienu geidžiamiausių.

Tiesa, reikėtų pridurti, jog kai lenktynių trasoje pasirodė naujos kartos modelis, „Mercedes Benz” bolidai buvo vienvaldžiai lyderiai „DTM” čempionate nuo 1994 iki pat 2006 metų.

 

 

Šaltinis: https://automanas.lt/dtm-legendos-mercedes-benz-190e

Komentarai

komentarų